Mes esame grupė bendraminčių, kuriuos vienija meilė karinei istorijai.
Mūsų klubas „Miško broliai“ atsiriboja nuo bet kokių politinių vertinimų ir tiesiog siekia atkurti ir gyvai parodyti istoriją - tai, kas buvo ir kaip buvo. Viskas, ką pamatysite šioje svetainėje - ne kokios nors politinės ideologijos demonstravimas, o tik noras šviesti visuomenę ir suteikti kuo daugiau žinių apie mūsų prosenelių, senelių ir tėvų pergyventus įvykius.
Griežtai laikomės mūsų šalies įstatymų ir atitinkamų teisės aktų, jokia saviveikla ar kriminalai čia negalimi. Kiekvienas iš mūsų yra susipažinęs su saugumo technikos reikalavimais.
Mes labai daug dėmesio skiriame tiksliam detalių atkūrimui. Pas mus nepamatysite šiuolaikinės aprangos elementų mišinio ar laikmečio neatitinkančių detalių. Karių išvaizda atkuriama remiantis daugybe specialios literatūros, autentiškomis nuotraukomis, amžininkų prisiminimais ir pasakojimais. Tačiau visos pastangos ir išlaidos, mūsų nuomone, atsiperka tada, kai gali atsidurti esantis visai kitame laikmetyje, pajusti, kaip jautėsi vienos ar kitos kariuomenės karys.
Mūsų klubas taip pat bendrauja su panašaus pobūdžio kitų šalių klubais.
Esame bendraminčiai ir draugai, todėl ši veikla mums - ir įdomus hobis, ir proga pabūti su gerais draugais.
Griežtai laikomės mūsų šalies įstatymų ir atitinkamų teisės aktų, jokia saviveikla ar kriminalai čia negalimi. Kiekvienas iš mūsų yra susipažinęs su saugumo technikos reikalavimais.
Mes labai daug dėmesio skiriame tiksliam detalių atkūrimui. Pas mus nepamatysite šiuolaikinės aprangos elementų mišinio ar laikmečio neatitinkančių detalių. Karių išvaizda atkuriama remiantis daugybe specialios literatūros, autentiškomis nuotraukomis, amžininkų prisiminimais ir pasakojimais. Tačiau visos pastangos ir išlaidos, mūsų nuomone, atsiperka tada, kai gali atsidurti esantis visai kitame laikmetyje, pajusti, kaip jautėsi vienos ar kitos kariuomenės karys.
Mūsų klubas taip pat bendrauja su panašaus pobūdžio kitų šalių klubais.
Esame bendraminčiai ir draugai, todėl ši veikla mums - ir įdomus hobis, ir proga pabūti su gerais draugais.
Partizaninis karas Lietuvoje
1944 m. tūkstančiai Lietuvos vyrų pasitraukė į miškus ir ten kūrė partizanų būrius. Prasidėjo dešimtmetį trūkęs Lietuvos partizaninis karas su SSRS. Tėvynę šiame kare gynė savanoriška kariuomenė - partizanai. Jie buvo organizuoti, dėvėjo uniformas, turėjo karinius laipsnius, skiriamuosius ženklus, atvirai nešiojo ginklus, laikėsi karo įstatymų ir papročių. Svarbiausias partizanų tikslas - atkurti nepriklausomą demokratinę Lietuvos valstybę. Jie taip pat siekė sutrukdyti kolūkių kūrimą, sovietų valdžios rinkimus, kolonistų iš SSRS įkurdinimą. Dauguma gyventojų palaikė partizanus ir kuo galėdami jiems padėjo, o sovietų kolaborantus laikė išdavikais, okupantų parankiniais. Žmonės partizanus vadino miškiniais, miško broliais, kovotojais už Lietuvos laisvę. Kiekvienas partizanas turėjo priimti priesaiką ir jos šventai laikytis.
Lietuvos partizanai
Lietuvos partizanai – daugiausiai civiliai žmonės, dažniausiai vadovaujami kariškių, siekę apginti Lietuvos nepriklausomybę per ir po Antrojo pasaulinio karo. Už savo tuometinę antivalstybinę veiklą buvo areštuoti, išvežti į kalinimo, tremties vietas, arba žuvo nuo reguliariosios SSRSarmijos, NKVD dalinių ir stalinistų, žuvę kovos lauke, arba legalizavęsi - sugrįžę iš pogrindžio.
Kovų pobūdis
Partizanų stovyklavietės ir žeminės bei bunkeriai buvo įrengiami miškingose pelkėtose ar nuošaliose vietose. Slėptuvės - sodybose pas patikimus žmones gyvenamuose pastatuose, daržinėse, tvartuose, netgi šuliniuose.
Partizanus vienaip ar kitaip rėmė daugelis Lietuvos kaimo ir miesto žmonių, bei Lietuvos katalikų bažnyčia. Jų kovų metai - vienas dramatiškiausių ir tragiškiausių Lietuvos istorijos laikmečių. Kai kurie sovietiniai istoriografai XX a. 9-ajame dešimtmetyje bandė partizanų kovas prilyginti pilietiniam karui, tačiau pagrindinis gerai organizuotų partizanų armijos priešas buvo gausūs Raudonosios Armijos daliniai ir todėl to laikmečio kovos Lietuvoje prilygsta partizaniniam karui.
Ištakos
Partizaninių pokario kovų ištakos Lietuvoje susiformavo dar 1944 m. vasarą, kai Lietuvos laisvės armija (LLA) organizavo pasipriešinimąRaudonosios Armijos užimtoje teritorijoje, į kurį įsijungė Lietuvos kariai, Šauliai, LAF ir VLIK aktyvistai, Vietinės rinktinės nariai, represuotųir ištremtų į Sibirą artimieji. Vyrai ėmė slapstytis, vengdami armijos, saugumo represijų, plėšikavimo ir mobilizacijos.
Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kur buvo ženkli nacistinės Vokietijos žvalgybos Abvero įtaka, pasipriešinimas sovietinei valdžiai Lietuvoje kilo labiau stichiškai. Miške slapstėsi ir nespėję pasitraukti į vakarus kariniai nusikaltėliai - holokausto dalyviai, naikinę žydų tautybės asmenis. Tokių asmenų Lietuvos partizaniniame judėjime 1945 metais buvo apie 1 procentą. Sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą, tvirtino priešingai ir partizanus vadino banditais, o suformuotus iš pritariančių valdžiai ginkluotus būrius, talkinusius reguliariai Raudonajai armijai - liaudies gynėjais, kuriuos savo ruožtu, žmonės vadino paniekinamai - stribais (rus. истребитель - naikintojas) arbaskrebais. Partizanai nuo pirmų dienų susilaukė gausaus priešo atakų - sovietinio saugumo NKGB-MGB klastos, palaikomos generolo Vetrovo divizijų, ir vykdytos per savo agentus, siunčiamus partizanauti ir naikinti partizaninį judėjimą iš vidaus.
Partizanų spauda
Visoje Lietuvoje yra žinoma daugiau nei 50 skirtingais tiražais (nuo keleto egzempliorių iki 5 tūkst.) leistų ir platintų partizanų laikraštėlių. Žinomiausi – „Aukštaičių kova“, žemaičių „Laisvės varpas“, dzūkų „Partizanas“, suvalkiečių „Laisvės žvalgas“. Paskutinis partizanų periodinis leidinys „Partizanų šūvių aidas“ leistas ir platintas 1957 m. Žagarės apylinkėse.
Vertinimai
Lietuvos partizanai ir jų talkininkai buvo teisiami SSSR karinių tribunolų, LTSR teismų ir represuoti Ypatingojo pasitarimo sprendimais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. gegužės 2 d. išleistas įstatymas dėl „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“. 2011 m. reabilitacijos bylos tapo viešai prieinamos Lietuvos ypatingojo archyvo skaitykloje.
Kovų pobūdis
Partizanų stovyklavietės ir žeminės bei bunkeriai buvo įrengiami miškingose pelkėtose ar nuošaliose vietose. Slėptuvės - sodybose pas patikimus žmones gyvenamuose pastatuose, daržinėse, tvartuose, netgi šuliniuose.
Partizanus vienaip ar kitaip rėmė daugelis Lietuvos kaimo ir miesto žmonių, bei Lietuvos katalikų bažnyčia. Jų kovų metai - vienas dramatiškiausių ir tragiškiausių Lietuvos istorijos laikmečių. Kai kurie sovietiniai istoriografai XX a. 9-ajame dešimtmetyje bandė partizanų kovas prilyginti pilietiniam karui, tačiau pagrindinis gerai organizuotų partizanų armijos priešas buvo gausūs Raudonosios Armijos daliniai ir todėl to laikmečio kovos Lietuvoje prilygsta partizaniniam karui.
Ištakos
Partizaninių pokario kovų ištakos Lietuvoje susiformavo dar 1944 m. vasarą, kai Lietuvos laisvės armija (LLA) organizavo pasipriešinimąRaudonosios Armijos užimtoje teritorijoje, į kurį įsijungė Lietuvos kariai, Šauliai, LAF ir VLIK aktyvistai, Vietinės rinktinės nariai, represuotųir ištremtų į Sibirą artimieji. Vyrai ėmė slapstytis, vengdami armijos, saugumo represijų, plėšikavimo ir mobilizacijos.
Skirtingai nuo Latvijos ir Estijos, kur buvo ženkli nacistinės Vokietijos žvalgybos Abvero įtaka, pasipriešinimas sovietinei valdžiai Lietuvoje kilo labiau stichiškai. Miške slapstėsi ir nespėję pasitraukti į vakarus kariniai nusikaltėliai - holokausto dalyviai, naikinę žydų tautybės asmenis. Tokių asmenų Lietuvos partizaniniame judėjime 1945 metais buvo apie 1 procentą. Sovietinė propaganda, norėdama sumenkinti partizaninį judėjimą, tvirtino priešingai ir partizanus vadino banditais, o suformuotus iš pritariančių valdžiai ginkluotus būrius, talkinusius reguliariai Raudonajai armijai - liaudies gynėjais, kuriuos savo ruožtu, žmonės vadino paniekinamai - stribais (rus. истребитель - naikintojas) arbaskrebais. Partizanai nuo pirmų dienų susilaukė gausaus priešo atakų - sovietinio saugumo NKGB-MGB klastos, palaikomos generolo Vetrovo divizijų, ir vykdytos per savo agentus, siunčiamus partizanauti ir naikinti partizaninį judėjimą iš vidaus.
Partizanų spauda
Visoje Lietuvoje yra žinoma daugiau nei 50 skirtingais tiražais (nuo keleto egzempliorių iki 5 tūkst.) leistų ir platintų partizanų laikraštėlių. Žinomiausi – „Aukštaičių kova“, žemaičių „Laisvės varpas“, dzūkų „Partizanas“, suvalkiečių „Laisvės žvalgas“. Paskutinis partizanų periodinis leidinys „Partizanų šūvių aidas“ leistas ir platintas 1957 m. Žagarės apylinkėse.
Vertinimai
Lietuvos partizanai ir jų talkininkai buvo teisiami SSSR karinių tribunolų, LTSR teismų ir represuoti Ypatingojo pasitarimo sprendimais. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, 1990 m. gegužės 2 d. išleistas įstatymas dėl „Asmenų, represuotų už pasipriešinimą okupaciniams režimams, teisių atkūrimo“. 2011 m. reabilitacijos bylos tapo viešai prieinamos Lietuvos ypatingojo archyvo skaitykloje.
